Kas keliavote Graikijoje, turbūt pastebėjote, kiek daug bazilikų čia auginami vazonėliuose, darželiuose. Graikiška vasara negali būti be ryškiai žalio baziliko augalo, kuris skleidžia savo kvapą, žavesį ir žada gerovę bei sėkmę.

Iš pradžių galvojau, kad baziliko kvapas atbaido muses ir uodus, ir dar ta žolė dedamas įvairius patiekalus. Bet tai toli gražu ne todėl vos ne kiekviename graiko kieme stovi vazonai su bazilikais.

Jei lankysitės pamaldose Graikijos bažnyčioje, pamatysite kunigą, laikantį baziliko šakelę, kuriuo, pamerkęs į šventą vandenį, šventina. Kad apsisaugotų nuo blogio ir atgaivintų meilę, sveikatą ir klestėjimą.

***

Saldžiai kvepiančios, aromatingos žolės baziliko pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio „βασιλικό“, reiškiančio karališkąjį arba karališkąjį augalą.

Istorija byloja, kad 326 m. mūsų eros metais šventoji Elena, pirmojo krikščionių Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina (tuo metu jai buvo apie 80 metų) leidosi į piligriminę kelionę į Jeruzalę, ieškodama tikrojo Kristaus kryžiaus. Sakoma, kad saldžiai kvepiantis baziliko kvapas sužavėjo ją, ir Elena liepė kasti toje vietoje, kur augo ši gėlė.

Buvo rasti trys kryžiai – vienas Kristaus, kiti du buvo nukryžiuotų dviejų vagių, abiejose Kristaus kryžiaus pusėse, šalia gulėjo ženklas su užrašu „Jėzus iš Nazareto, žydų karalius“. Siekiant nustatyti, kuris iš jų yra tikrasis kryžius, sergančiai moteriai buvo liepta pabučiuoti kiekvieną iš jų. Pirmąjį kryžių moteris pabučiavo, antrąjį kryžių ir nieko. Tačiau kai serganti moteris pabučiavo tikrąjį kryžių, ji iškart pasveiko. Tuo metu keliu ėjo laidotuvių procesija, todėl mirusio žmogaus kūnas buvo uždėtas ant kiekvieno kryžiaus – kai jis buvo uždėtas ant Tikrojo kryžiaus, mirusysis atgijo. Taip atsirado pavadinimas „ Gyvybę teikiantis kryžius“.

Nuo tada bazilikas siejamas su įvairiomis Kryžiaus šventėmis. Trečiąjį Didžiosios gavėnios sekmadienį, žinomą kaip Šventojo Kryžiaus garbinimas arba „Stavroproskiniseos“ baziliku papuoštas kryžius nešamas procesijoje aplink bažnyčią, kad paskatintų mus pasisemti jėgų. Maži baziliko ryšuliukai dovanojami tikintiesiems po to, kai jie pagerbia kryžių. Tikintieji raginami šiuos augalus dėti į vandenį, kol išaugs šaknys, o tada persodinti juos kaip palaiminimą savo namuose.

Virėjui nėra malonesnio jausmo nei galimybė atidaryti duris ir pasiimti šviežią žolelę tiesiai iš sodo ir pridėti ją prie stebuklingo patiekalo! Ir būtent tai graikai daro su „vassiliko“ (baziliku) ir „rigani“ (raudonėliais).

Kulinarinė žolė, priklausanti mėtų šeimai, yra Viduržemio jūros regiono ir graikų virtuvės pagrindas.

Tarp vienmečių ir daugiamečių Graikijoje aptinkamų veislių yra plačialapis (platifyllos), garbanotas (sgouros), stambialapis (megalofyllos), saldusis bazilikas ir purpuralapis melanofylos.

Taigi graikė niekada nepamirš savo darže prie pomidorų ir baklažanų („melitzanų”) pasisodinti baziliko.